Peteris Stučka
Peteris Stučka | |
---|---|
Peteris Stučka 1918 m. | |
Gimė | 1865 m. liepos 26 d. Kuoknesės valsčius, Vidžemės gubernija |
Mirė | 1932 m. sausio 25 d. (66 metai) Maskva, Sovietų Sąjunga |
Tautybė | latvis |
Sutuoktinis (-ė) | Dora Pliekšāne |
Veikla | teisininkas, revoliucionierius |
Pareigos | advokatas |
Partija | Latvijos socialdemokratų darbininkų partija Bolševikų partija |
Išsilavinimas | Sankt Peterburgo imperatoriškasis universitetas |
Žinomas (-a) už | Latvijos komunistų lyderis, Rusijos TFSR liaudies komisaras |
Peteris Stučka (latv. Pēteris Stučka, rus. Пётр Иванович Стучка, g. 1865 m. liepos 26 d. (liepos 14 d. pagal senąjį kalendorių), mirė 1932 m. sausio 25 d.) – teisininkas, rašytojas ir tarybinis politikas, vienas Jaunosios srovės judėjimo lyderių, įvairių socialistinių ir komunistinių leidinių redaktorius.
1917 m. Stučka beveik mėnesį ėjo Rusijos TFSR teisingumo liaudies komisaro pareigas, vėliau į šį postą grąžintas ir 1918 m. Raudonajai armijai užėmus Latviją visą laiką išbuvo paskelbtos Latvijos Socialistinės Tarybų Respublikos vadovu, vėliau – Rusijos TFSR Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Peteris Stučka gimė Kuoknesės valsčiuje, Vidžemės gubernijoje, Rusijos imperijoje (dabartinė Latvijos teritorija). 1879–1883 m. mokėsi Rygos gimnazijoje, 1884–1888 m. teisės mokslų mokėsi Petrapilio universitete. Studijas baigęs nuo 1893 m. vertėsi advokato amatu Rygos mieste. Įsiliejo į Jaunosios srovės judėjimą, vienas jo lyderių, 1883–1891 m. ir 1895–1897 m. – laikraščio Dienas Lapa redaktorius. Susituokė su latvių poeto Rainio seserimi Dora Pliekšane.
Už socialdemokratinę veiklą buvo areštuotas 1897 m. ir 1898 m. ištremtas į Vitebską, 1899 m. – į Sloboskojų. 1903–1906 m. gyveno Vitebske, 1904–1905 m. buvo Latvijos socialdemokratų darbininkų partijos centro komiteto narys. Po 1905 m. revoliucijos grįžo į Rygą. Nuo 1907 m. dirbo advokatu Petrapilyje, įsteigė privačią spaustuvę pavadinimu Dzirkstele.[1] Po Vasario revoliucijos bolševikų partijos Petrapilio komiteto narys, po Spalio revoliucijos paskirtas Tarybų Rusijos teisingumo liaudies komisaru. Dalyvavo derybose dėl Brest-Litovsko taikos sutarties. Nuo 1918 m. rugpjūčio buvo Rusijos TFSR Užsienio reikalų liaudies komisariato kolegijos narys.
1918 m. gruodį bolševikams užėmus Latvijos teritoriją ir paskelbus tarybinę valdžią, P. Stučka tapo Latvijos Socialistinės Tarybų Respublikos vadovu Rygoje, vėliau – Rėzeknėje. Raudonajai Armijai pasitraukus iš Latgalos Stučkos valdyba persikėlė į Didžiuosius Lukus, kur valdyba buvo likviduota. Nuo 1920 m. sausio 17 d. Stučka dirbo Latvijos komunistų partijos CK Rusijos biure, kol sausio 25 d. biuras buvo pervadintas LKP CK Užsienio reikalų biuru. Sausio 31 d. Stučka išrinktas Užsienio reikalų biuro pirmininku. Po II Kominterno kongreso įkūrus Komunistinio internacionalo vykdomojo komiteto Latsekcijos sekretariatą 1920 m. spalio 15 d. Peteris Stučka išrinktas Latsekcijos pirmininku. Tuo pat metu Stučka ėjo ir Tarybų Rusijos Teisingumo liaudies komisaro pavaduotojo pareigas, o nuo 1923 m. paskirtas TSRS Aukščiausiojo Teismo pirmininku.
Nuo 1928 m. TSRS ir Kominterno valdyba pavedė Latvijos komunistų partijai pradėti aktyviai ruoštis galimam karui, todėl P. Stučka ragino įgyvendinti Latgalos separatizmo idėją ir rekomendavo komunistams stoti į aizsargų organizaciją, motyvuodamas tuo, kad kovos atveju šie galėtų perimti kritusiųjų ginklus, nukauti vadus ir t. t.[2]
1931 m. P. Stučka paskirtas Maskvos teisės instituto direktoriumi. Mirė 1932 m. sausio 25 d. Maskvoje, palaidotas Raudonojoje aikštėje prie Kremliaus sienos.
Palikimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarybinės okupacijos metais Latvijoje P. Stučkos garbei buvo pervadinamos gatvės (pvz., Tērbatas gatvė Rygoje), nuo 1958 iki 1990 m. Latvijos universitetas oficialiai vadintas Latvijos valstybiniu Peterio Stučkos universitetu, iki 1991 m. Stučka vadintas Aizkrauklės miestas.
Gyvas būdamas Peteris Stučka išleido nemažai knygų, tarp kurių – satyrinis rinkinys Mažieji gyliai (kartu su Rainiu), dvitomė knyga apie Tarybinę valdžią Latvijoje 1918–1920 m., literatūros kritika, atsiminimai.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Partijos politinės pareigos
| ||
---|---|---|
Prieš tai: Georgijus Apokovas |
Rusijos TFSR teisingumo liaudies komisaras 1917 m. |
Po to: Izaokas Šteinbergas |
Prieš tai: Izaokas Šteinbergas |
Rusijos TFSR teisingumo liaudies komisaras 1918 m. kovo 18 d. — 1918 m. rugpjūčio 22 d. |
Po to: Dimitrijus Kurskis |
Prieš tai: - |
Latvijos Socialistinės Tarybų Respublikos vadovas 1918 m. gruodžio 4 d.-1920 m. sausio 13 d. |
Po to: - |